Diena gerų žmonių mieste (2 dalis)
Ir viešbutį randame nesunkiai. Kadangi čia turėjome permiegoti tik vieną naktį, norėjosi neišlaidauti ir užsisakyti super paprastą variantą, netoli autobusų stoties. Panašiai kainuojantį viešbutį jau išbandėme Bankoke, irgi vienai nakčiai, prieš skrydį į Chiang Mai. Bankoke gavome kokių 8 kvadratinių metrų kambarį, su bendro naudojimo WC ir dušu, kieta lova ir koridoriuje rūkančiais kaimynais. Nesiskundžiam - viskas gerai, kaip už tokią kainą sostinėje Bankoke. Bet tai ką radom Surat Thani mus maloniai nustebino! Naujai suremontuotas kambarys (jaučiasi, kad ir čia egzistuoja IKEA :D) ir viskas ko tik reikia: šaldytuvas, dušas, wc, minkšta (!) lova, darbo staliukas, wifi, LCD TV su kabeline, oro kondicionierius, balkonas, pusryčių staliukas ryte (kava/arbata + sausainiai/skrebučiai). Ar galėtum daugiau prašyt už ~14,5 euro (550 THB)? Nežinau ar čia mums taip pasisekė, ar čia visi viešbučiai tokie geri tam Surat Thani?
Tik vėl susidūrėme su anglų kalbos iššūkiais. Viešbučio administratorė aprodė mums kambarį, ir mes tik aikčiojom "WOW!" ir liuksus rodėm, ir tada ji paklausė ką mano ausys sugebėjo išgirst "Horny pet?". "Horny pet, horny pet... Ką ji čia norėjo pasakyt?" - klausiamai pakėlęs antakį galvoju. Po kelių akimirkų ir gestų išsiaiškinam, kad tai buvo klausimas "Already paid?" ;)
Įsikūriam savo kambary, šiek tiek pailsim, ir nusprendžiam eit iki artimiausio prekybos centro nusipirkt kažko pavalgyt. Įžengiam pro 7eleven duris, ir mus pasitinka smalsios ir nustebusios vietinių šypsenos. "OBA! Ką jūs čia veikiat?" - taip ar kažkaip panašiai turbūt kiekvienas jų galvoja. Suprantam, kad papuolėm į nelabai turistinį miestą ar jo mikrorajoną. Ir mums tai labai patinka! Einu prie šaldytuvo, kur sudėtas pienas ir ten buvęs žmogelis greitai, lyg šiek tiek išsigandęs, atsitraukia, praleidžia ir stebi, kaip aš tą pieno butelį paimsiu. Tokiom aplinkybėm ir pats imi šypsotis, nes tai labai miela! Taip pat pasiimu alaus, bet prie kasos man jį atima. "Blemba, negi rimtai taip jaunai atrodau?" - pagalvoju, bet pasirodo priežastis kita, nes jeigu tik gerai supratau (nes visas paaiškinimas vyko gestų kalba), alkoholis čia parduodamas tik tam tikrom valandom, kad jo negalėtų įsigyt moksleiviai. Asmeniškai aš visada buvau už draudimą prekiaut alkoholiu rugsėjo 1-ąją, todėl ir šią iniciatyvą palaikau ir parodau liuks.
Eidami atgal iš prekybos centro, nusprendžiame įsigyti ryžių Oliveriui. Užsukame į vietinę gatvės kavinukę tam, kad įgyvendinti šį tikslą. Na o tada ir prasidėjo dienos įvykis ;D Iš pradžių, ten esančiai padavėjai sakėme "Rice". Atgal gavome tik klausiantį žvilgsnį, maždaug "Ką, ką tokį?". Tada išbandėme "Only rice", "Just rice", "Plain rice", "Simple rice". Su kiekviena mūsų pasakyta fraze didėjo ir padavėjų skaičius aplink. Vienos šypsojosi, kitos juokėsi (tiksliau tiesiog žvengė ;D), trečios, matyt, nuoširdžiai norėjo suprast ko mes norim. Lauke, prie įėjimo į kavinę, stovėjo dvi mokinukės, kurios nedrąsiai stebėjo šią situaciją. Sakau joms "Maybe you speak English? Can you help?", o jos tik "NO! NO!" ir kikendamos atsitraukė ir smalsiai žiūrėjo kuo čia baigsis ši ryžių pirkimo operacija. Matydamas, kad situacija nesivysto, žvilgsniu Justei parodau, kad paimtų telefoną ir pasiūlau, kad per Google surastų vaizdinį virtų ryžių vaizdą. Pats su Oliveriu išeinu į lauką, nes dabar esam susitarę, kad negalim jam rodyt telefono. Na ir ką Jūs sau manot? Po kokių poros minučių pagaliau viskas visiem aišku! Prieš išsiskiriant gestų kalba dar padavėja parodo "Ar tikrai tikrai tiktai ryžių? Gal įdėt krevečių, vištienos ar dar ko?". Ryžių perdavimo metu, betrūko tik fejerverkų, famfarų ir orkestro! Visiška triumfo akimirka! Visi šypsomės, juokiamės ir su labai gera nuotaika grįžtam iš tos kavinės!
Ną ką, grįžtam į viešbutį, atsigulam į tą patogią lovą, šnekučiuojamės ir įsijungiam TV. O ten gal koks 400 kanalų! Vėl mintimis nusikėliau į Šiaulius, į vaikystę, kai egzistuodavo "zilitoninės" geltonos disketės su 999 žaidimais, nors realiai gal tik 2-3 būdavo vertesni dėmesio (nes visi likę kartodavosi :D). Tai ir čia panašiai - įvairūs "TOPSHOP" ir kiti beverčiai kanalai užima 99% vietos. Bet yra ir tas 1%, pavyzdžiui, sporto kanalai. Pirmą kartą po ilgo ilgo laiko tarpo pamačiau NBA per teliką, UEFA čempionių lygos ir Eurolygos apžvalgas. TV ekrane pamačius užrašą ZALGIRIS KAUNAS net širdį suspaudė :D
Kadangi dar nebuvo labai vėlu ir įkvėpti tų tokių juokingų nesusišnekėjimų, nusprendžiam dar sykį išeit į miestą. Pasirodo, šalia mūsų viešbučio yra didžiulis prekybos centras. Iš išorės jis atrodo tikrai prabangiai ir įspūdingai, labiau gal primena net milžinišką areną. Užėjus į vidų įspūdis kiek kitoks - užplūsta tuštumo jausmas, nes nemažai prekybos plotų yra laisvi ir nedirba. Vėl kažkoks keistas paralelinis panašumas su Šiauliais, kur "Tilžėje" ar "Brukline" ne retai prie parduotuvių kabo "Jau greitai!", ir tas "Jau greitai!" tęsiasi mėnesį, metus, o kartais, matyt, ir amžinai.
Bet šiame milžiniškame pastate yra ir veikiantis didžiulis supermarketas. Vėl susiduriame su tomis maloniomis aplinkinių šypsenomis. Atėjęs į vaikų skyrių, panaudoju jau išbandytą Google paveiksliukų paieškos metodą, ieškodamas Oliveriui purškiamų tyrelių. Aplink vėl susirenka visas kolektyvas, kokios 7 moterys ir kiek laiko tarpusavyje pasitarusios, bendrai sutaria, kad tokių tyrelių čia nėra. "Geriau pralaimėti, negu visai nepabandyti" - prisimenu šią frazę ir padėkoju joms už pastangas.
Atsistoju prie kasų. Eilė nedidelė, gal iš kokių 3 žmonių. Nuskanavusi prekes, kasininkė maloniai nusišypso, sudeda rankas (taip kaip mes, krikščionys, maldai), kiek pasilenkia ir padėkoja. Aš irgi nusišypsau ir stengiuosi atkartot jos veiksmą.
Kai išėjome iš prekybos centro, buvo jau sutemę.
Nors ir buvome šiek tiek pavargę, bet vis tiek nutarėme nueiti iki naktinio turgaus. Einam, einam, tik staiga kažkas greitai perbėga per kelią. Galvoju, gal pasivaideno. Einam, einam ir vėl! Kadangi šį kart mačiau, kad tas "kažkas" nušoko ant gatvės, einu pažiūrėti įdėmiau. Pasirodo ten didžiulis (maždaug degtukų dėžutės dydžio) tarakonas!
Dar kiek paėjus - būrys turbūt benamių tingių kačių. Tarp jų greitai laksto tokia visai nemaža žiūrkė. "Švaros šiam miestui, gal šiek tiek ir trūksta" - pagalvoju.
Ir pagaliau pasiekiame paskutinę šios dienos atrakciją - naktinį turgų.
Kas pirmiausia krenta į akis, kad aplink vien vietiniai. Jie šypsosi, valgo, šnekučiuojasi ir bando užmegzt kontaktą su Oliveriu, o šis tik tingiai sėdi savo vežymėlyje ir visus ignoruoja. Gal ir norėtų atmojuot atgal, bet baisiai tyngi. "Bus dar tų linskmintojų ir šnekintojų" - turbūt galvoja. Justė neatsispiria pagundai nusipirkti braškių ir jos čia tikrai skanios, atrodo natūralios, be tailandiečių taip mėgstamo "cukriuko".
Tai taip ir baigėsi mūsų diena gerų žmonių mieste. Grįžome į viešbutį, kritome į tą minkštą minkštą lovą ir vos pasakę "labanaktis" užmigome saldžiu ir kietu miegu.
Surat Thani - kitoks miestas. Tikras weirdo. Bet tas keistumas, paprastumas ir natūralumas traukia. Be abejo, praleidus kelias dienas šioje vietoje, greičiausiai atsibostų, pasiilgtumėm bent kažkokio susišnekėjimo angliškai, užrašų ne tik tajų kalba ar paprasčiausios valiutos keityklos, kurių čia beveik nėra. Bet vis dėl to tai buvo išskirtina, mažiausiai suturistinta vieta iš visų kuriose tik buvome iki šiol. Nors buvome tikrai dar nedaug kur. Pradedu suprasti koks tas Tailandas didelis ir kad jį bent kažkiek labiau išnaršyt, turbūt reikėtų metų, o gal net ir dviejų. Ir net tada turbūt dar visko nepamatytum ir nesužinotum. Surat Thani aktyviai praleidome tik kokias 5-6 valandas, bet net ir pačiam buvo keista, kiek daug trumpų istorijų ir nutikimų čia įvyko. Kartais tiek neįvyksta per visą savaitę, kai tiesiog nuobodžiai dirbi. Tuo ir žavi tos atostogos ir tos kelionės.
P.S. Ačiū visiem, kurie perskaitė šį ilgą ilgą straipnį iki galo! Tikiuos neatsibodo!
P.S.2. Linkėjimai Tatjanai ir Emlijai iš Hello Kitty parduotuvės:
P.S.3. IKEA populiari ir Tailande. Viešbutyje kabėjo lygiai toks pat paveikslas, kaip ir mūsų namuose Vilniuje:
