Diena gerų žmonių mieste

Ir tai jau tapo įprasta. Ankstus rytas, kuprinės ant pečių ir mes ir vėl kelyje į tai kas nauja ir dar neatrasta.

Justės apsinuodijimas dar tikrai ne praeity, todėl šiandien ji gyva tik puse, o gal tik trečdaliu jėgos. O!~ Jei tik mokėčiau, kaip mat suprogramuočiau vaistą, kuris įraitytų "bostono krabą" visiem tiem virusam, ligom ir negandom, kuris pastatytų mano žmoną vėl ant kojų ir įjungtų šypseną jos veide. Bet dabar galiu tik draugiškai pasiūlyt vandens, angliuko ir šūsnį kitų kovotojų. Kaip vaistų vartotojas Justė yra itin prastas pavyzdys (nes vis reikia primint ir ragint, kad išgertų), tačiau šiaip kaip žmogus - stipri, todėl tik laiko klausimas kada išsikapstys.

Užtat Oliveris trykšta entuziazmu ir energija. Oro uostas - tai ta vieta, kur šis vaikas atgyja (nors ir šiaip jau yra ne lėtas). Kelyje jis gali būt prisnūdęs, gali žiovauti ir nuobodžiauti, gali net miegoti, bet kai tik įžengia į oro uostą - viskas baigta. Čia Oliveris jaučiasi kaip žuvis vandenyje. Būtų sunku ir suskaičiuoti kiek kartų jis paprašė "TETI, APA APA!" tam, kad būtų pakeltas ir galėtų įdėmiau apžiūrėti lėktuvus, kiek kartų nuodugniai parodė ir papaskojo (su lėktuvo skleidžiamais garsais) kaip lėktuvai leidžiasi ir kyla, ir kiek kartų lyg su geriausiu draugu atsisveikino su kylančiu lėktuvu "ATE, TIŪ TIŪ!". Norom nenorom aplanko tokia nuojauta, kad dabartinė jo svajonių profesija - skrydžių kontrolierius.

Šiandieninis mūsų tikslas - Surat Thani. Tai - tarpinė stotelė, kurioje praleisime tik vieną dieną. Apie šį miestą turėjom parašyt daugių daugiausiai kokius 3 sakinius (o gal net ir išvis nepaminėti), bet laikas, praleistas jame, man taip patiko, kad ši vieta nusipelnė atskiro įrašo mūsų dienoraštyje.

Surat Thani - gerų žmonių miestas - būtent taip šį miestą pervadino Tailando karalius prieš lygiai 100 metų. Nors aš jį būčiau pavadinęs keistai išsidėstęs miestas: oro uostas nuo miesto nutolęs apie 30 km, traukinių stotis - apie 15 km, pagrindinis laivų uostas - apie 60 km. Ganėtinai išsibarstęs miestas, ar ne?

Skrydis iš Chiang Mai nebuvo ilgas, nusileidome sklandžiai be jokių didesnių nuotykių. Oro uostas visai mažytis, pats mažiausias kokiame tik buvome šioje kelionėje iki šiol.

Išeiname į lauką ir neilgai trukus randame autobusą, kuris veža iki miesto. Autobusas irgi toks mažytis, gal kokių 20-30 vietų. Vairuotojas trypčioja lauke prie autobuso ir pamatęs mus, pakelia antakius ir nusišypso, lyg klausdamas - "OHO kiek daiktų, kažin kur aš čia viską sutalpinsiu?". Ir iš tiesų, su Juste jau sutarėme, kad iki kitos panašios tarpinės kelionės apmažinsime savo bagažą, nes kol kas daiktų tik daugėja ir daugėja.

Įsėdame ir pradedame važiuoti. Už lango prasideda toks purškiantis lietus ir dulksna.

Tik įvažiavus į Surat Thani, apima jausmas, kad tai industrinis, gan pilkas ir vienodas miestas. "Kažkiek primena gimtuosius Šiaulius" - pagalvoju. Vaizdai pro langą nesikeičia ir staiga prieš akis pasirodo Katalikų bažnyčia. Nedidelė, kukli, bet Tailande dar tokios matyt neteko. Pavažiuojam dar kelias sekundes - krepšinio aikštelė, tik su vienu likusiu sveiku lanku. "Geras, tikrai kaip Šiauliuose!" - pagalvoju.

Pagaliau atvažiuojame iki išlaipinimo vietos. Nors iki viešbučio navigacija rodo apie 500 metrų, geros širdies taksistas bando įtikinėt, kad čia daugiau nei 2 kilometrai ir su tiek daiktų ir dar vaiku niekaip iki jo nedatrauksim. "Sėkmės, taksiste!" - pagalvoju ir einame pėsčiomis.