Dienos kaip mes gyvenome Balyje

Į save priimi tiek, kiek esi atviras ir pasirengęs.

Trys savaitės Balyje. Atrodo laiko turėjome pakankamai apžiūrėti salos slapčiausias vieteles, bet mes daugiausia laiko praleidome Kutoje. Ir taip, dabar būtų puiki proga skeptikams įsiterpti ir pasakyti 'sveikiname Kutoje atradus Balį'. Bet ne miestas ir ne turistų kalnas mus čia sulaikė. O ore tvyrantis džiaugsmas, frangipani žiedų lietus, žmonės, be kurių neprasidėdavo ar nepasibaigdavo nei viena diena ir jauki vietelė - tiesiog būti, nieko neveikti. Nežinodavome, kokia šiandien diena. Valandose orientuodavausi saulėtekių - saulėlydžių ir Oliverio apsunkusių pietų miego akių pagalba. Mums tiesiog buvo gera. Ir kaip atrodo gyvenimas, kai nereikia niekuo rūpintis, skubėti ir forsuoti save 'pamatyti kuo daugiau, nes gi tokiame krašte esi'? Tikros atostogos atostogose.

Pro durų apačią pradeda veržtis saulės spinduliai, išduodantys, kad jau rytas, nors kambaryje tamsu, lyg vidurnaktį. Oliveris šokteli iš lovos ir pradaro duris pasisveikinti su dar viena saulėta diena, pro duris pradeda veržtis rytinė šiluma, fontano čiurlenimo garsas akimirką suglumina - lyja?. Išsiropščiu iš lovos ir aš, atitraukiu užuolaidas taip kruopščiai saugojusias mus nuo bet kokio žiburėlio. Kambarys akimirksniu nušvinta ir mintys apie miegą išgaruoja. Labas rytas! Neskubėdami ruošiamės pusryčiauti. Pusryčiai mūsų naujuosiuose namuose puikūs. Skanūs, gausūs pasirinkimu ir per tris savaites nenusibodo, nes asortimentas vis keitėsi. Vos pasirodome kavinėje visų akys į mus. Meluoju, į Oliverį. Oliverį čia visi dievina, viešbučio personalas apstoja akimirksniu, kalbina, linksmina, glosto, masažuoja nugarytę, kavinės televizoriuje iškart kanalas perjungiamas į filmukus. Viešbučio administratorė Diah tapo tikra Oliverio draugė, kuriai jis negaili oro bučinių. Diah tapo ir mano draugė. Ir kaip buvo gera, kai vieną dieną ji tiesiog atėjo, atsisėdo prie manęs ir išsipasakojo apie džiaugsmus ir rūpesčius. Ir jos akyse suspindo ašaros. Tie žmonės, kuriuos gyvenime sutinki fragmentiškai ima ir nusėda į širdį.

Po pusryčių einame atsigaivinti į baseiną. Kadangi oras naktį čia atvėsta vos keliais laipsniais, vanduo šiltas, kaip arbata. Ir atsigaivinti gal nėra tinkamas žodis, žmonėms mėgstantiems gaivą, bet mums tiesiog tobula. Per tris dienas Oliveris išmoko plaukti su pripučiamomis rankyčių apsaugomis (kaip jos vadinasi?). Plaukimas labiau primena kapanojimąsi, bet įgūdžiai vis tobulėjo. Galiausiai pavykdavo perplaukti per pusę baseino!

Išsimaudžius Martynas užima niekeno nenaudojamą milžinišką darbo stalą, kuris kaip užsakytas šalia mūsų kambario ir panirsta į darbą.

Aš stengiuosi netrukdyti, bet Oliveris be tėčio negali, tad mes ruošiamės prie jūros. Paplūdimys čia juodo smėlio, ir vanduo ne itin smaragdinis. Bet bangos iš koto verčiančios! Duodamės iki kol Oliveris pasako ba-ba (viskas turi aiškias, nustatytas ribas). Ir nešdama jį namo jaučiu, kaip pamažu atsipalaiduoja visi raumenys, padeda galvytę ant peties ir atrodo girdžiu kaip vangiai jis pradeda mirksėti. Pietų miegas jau pakeliui.

Paguldžius į lovą Oliverį miegas pasiglemžia akimirksniu. Naudodamasi proga mėgaujuosi saulės voniomis ant gultų prie baseino, skaitau. Per kelionę perskaičiau tris knygas ir visos jos per šias tris savaites Balyje. Kartais per pietų miegą iškeliauju atgal į pajūrį ir surfinu. Oi kaip man patinka bandyti pagauti bangas ir pasiekti krantą! Surfinimo mokytojas net ir apsurdiškiausius mano nelaimingus panirimus į didžiausias bangas palydėdavo tik santūria šypsena. Bet jeigu laikaisi vos kelių paprastų taisyklių kaip atsistoti (kas atėjus bangai tampa ne taip ir paprasta, nes intuityviai norisi daryti kitaip) banga tave nuneša iki pat kranto! Kaifas!

Grįžusi namo mane pasitinka vos girdima, bet tamsiausias kūno kertles virpinanti tradicinė Balio muzika. Ir virpina mane iš vidaus kaip reikiant, koks tobulas skambesys! Indonezija - musulmoniška šalis, bet Balis išskirtinai - hindu tikėjimo. Moterys ir vyrai apsijuosę sarongais per dieną kelis kartus aplanko šventyklėles. Kurių čia ant kiekvieno kampo - tiesiogine to žodžio prasme. Vietiniai man aiškino, kaip kiekvienas gyventojas savo namuose turi po mažą šventyklėlę visuose keturiuose namo kampuose, bet svarbiausia yra ta, kurioje pirmiausia pateka saulė, ji žinoma ir didžiausia. Tikėjimas čia stiprus, visi aukoja mažus krepšelius prikrautus žiedų, smilkalų ir kiekvienas nuo savęs prideda ar pinigėlį ar cigaretę ar saldainį, priklausomai už ką šią akimirką jis yra dėkingas (dėkingumas elementarus: ačiū, kad turiu ką šiandien parūkyti). Ir mieste tų krepšelių visur, prie parudotuvių įėjimų, ant mašinų. Kai eini jie maišosi po kojom ir tu norom nenorom imi ir paspiri ar užlipi. Yra šeimos šventyklėlės, miesto šventyklos. Mes sudalyvavome ir svarbiausiame pilnaties aukojime, kuris vyksta tik du kartus per metus. Nuotaika nuo pat ryto 'išeigininė'. Viešbučio gyvenime mini suirutė, visi pasipuošę, niekas niekur neskuba, visi darbo uniformas pakeitė į šventinius rūbus. Paklausiau savo draugų 'are you excited about today' ir atsakymas vienareikšmiškai 'very excited!' ir jaučiasi balse, kad tikėjimas jiems ypač svarbus! Ir man gera, nepaaiškinamai.

Sutikome kaip niekad daug žmonių. Ir kaip niekad daug laiko praleidome su jais. Mūsų kambario kaimynai australai čia atvažiuoja kasmet. Malonus atsitiktinumas, kad vyriausiosios močiutės vyras buvo lietuvis!! Iš susijaudinimo sutikusi mus ji vos sulaikė ašaras, puolė atnešti vyro nuotrauką ir pasakoti, kaip jis bėgo nuo karo ir daug kitų istorijų. Ir priimė mus, lyg būtume giminaičiai. Už keletos dienų atvyko geografiniai kaimynai lenkai. Karolina su Oliveriu tapo neišskiriami draugai, su jais ir po Balį pavažinėjome ir baseine valandų valandas praleidome. Ir pažadėjom dar ne kartą susitikti, nes Varšuva juk ne taip ir toli! Ir kiek kartų aš su Marta vis lietuviškai pradėjau kalbėti, 'sava' užskaičiau ;D. Indoneziečių šeimyna stebino savo dosnumu ir atvirumu. Nesuskaičiuojamas valandas diskutavome apie orą, krepšinį, kitas šalis, kultūrą, religiją, nebyliomis šypsenomis su jų vaikais dalindavomės gėriu iš vidaus. Su jais praleidome tik tris dienas, bet visas tris dienas jie vis kaip nors palepindavo Oliverį nupirkdami jam dovanų! Ir mane apdovanojo. Ir pažadėjom mes juos aplankyti, nežinia kada, bet mums paprasčiau pasiekti Indoneziją, nei jiems Europą! Ir vėlgi ėmė ir įilipo į atmintį, prisiminimus, facebooko draugų ratą. Ir tie kiti žmonės, su kuriais tikriausiai niekada gyvenime nebepasimatysime, jie kažkur įsitaisę atminties labirintuose ir prisiminus momentus praleistus kartu nori nenori imi šypsotis. Ir misija socializacija Oliveriui įvykdyta - per tris savaites draugų ratas pasipildė šešiais vaikais, su kuriais jis spardė kamuolį, žaidė su smėliu, mėtė akmenukus (norit atspėti, kaip Oliveris vadina akmenis?), skynė gėlių žiedus, šokinėjo į baseiną ir drumstė viešbučio ramybę. Ir vaikams nereikia tos pačios kalbos, netgi nereikia išvis kalbėti, jiems viskas natūralu ir gyvenimo taisyklių nesuvaržyta.

Kutos miestas gan didelis ir mūsų suvokimas apie Kutą apsiriboja tik išvaikščiotomis gatvėmis. Daugiausia tai nesibaigiančios suvenyrų parduotuvės. Ir įkyrūs suvenyrų pardavėjai su savo tradicinėmis frazėmis, kurias jie tris savaites, į dieną kelis kartus mus palydėdavo: 'hello, cheap price', 'have a look in my shop', 'darling, where is your husband' (kas antras žmogus paklausdavo, jei eidavau viena su Oliveriu), 'where are you from?', 'it's a boy or girl?', 'masssagge?', 'need a car?'. Ir kad ir kaip jie viduje tave erzintų suvoki, kad toks jų gyvenimas ir kad gali nervuotis arba tiesiog 'negirdėti'. Santūriai nusišypsodavau ir praeidavau pro šalį nieko neatsakydama. O pirkti norėjosi man ten viską, nes ten toks 'easy hippy' stiliukas kaip tik tokioms atostogoms. Susilaikiau - kuprinės ne guminės. Bet jei kada grįžčiau, mintyse jau sudariau pirkinių sąrašą. Ir turbūt dauguma pabuvojusių Balyje ar žmonių ieškančių 'eat pray love' filmo patirties aplenktų Kutą, niekada čia nevažiuotų ir lygintų su Palangos basanavičiaus gatve. Bet mes ten radome ir ramybę ir kurortą su savo 'privalumais ir minusais' ir vieteles ir žmones ir visos aplinkybės, kurių dėka, 'blogiausią Balio vietą' (pasak kitų žmonių nuomonės) daro vietą į kurią mums norisi sugrįžti.

Su Indonezijos virtuve susipažinome dar Singapūre ir nujautėme, kad mums čia patiks. Ir iš tiesų, neskaitant, kad toje Kutoje (čia turėtų skambėti ironiškai) gali rasti kokio tik nori europinio, australiškio, amerikietiško ir dar visokio maisto, Indonezietiškas mums patiko! Pasisukiojus į nuošlesnes gatveles esi vienas turistas tarp minios vietinių valgančių savo pietus. Jei nepatingi atsikelti ryte (nuo 4 iki 8 ryto) gali atrasti ir turgų, kuriame gali prisipirkti šviežių vaisių ir daržovių. Turistai tokiu metu dažniausiai dar miega. O gal net neieško. Tradiciškai nusiperkame kekę bananų, šešis apelsinus, vieną arbūzą, vieną granatą, obuolį ir pasirinktinai arba snake fruit arba rambutanų arba dar kokios egzotikos. Vaisiai čia visai nepigūs ir kas keisčiausia dauguma jų - atvežtiniai. Bet vitaminozės programa ON. Gėrybių užtenka dviems - trims dienoms. Poto vėl viskas iš naujo. pietus ir vakarienę valgome kažkur. Radome keletą vietelių kur vis sugrįždavome, bandydavome vis naujas. Australai prirodė Broadwalk - iš pažiūros fancy vietelė, verčianti pasitempti ir pasipuošti, bet kainos įkandamos ir netaip žymiai aukštesnės, kaip tikiesi, kad bus. O vaizdas į vandenyną, vėjyje plazdenančios baltos užuolaidos, jaukus šurmulys ir gyva muzika ar pasirodymai. Faina kai nereikia sukti galvos 'ką šiandien pagaminti', bet prie gero greit pripranti ir atsiranda problema 'ką šiandien išsirinkti iš nesibaigiančio meniu' ir netgi paslapčiom pasvajoti apie kokį naminį maistą.

Apie paplūdimį jau rašiau, bet dar norėjau paplėtoti todėl sugrįžtu. Kutoje tikrai nerasite atviruko. Vanduo bangų sujauktas drumzlinas, neretai ir kokią šiukšlę sutinki, įtrauktą nuo smėlio specialiai ar nespecialiai paliktą, bangos neprognozuojamos. Pasidedi batus rodos toli nuo vandens, žiūrėk vienas jau plūduriuoja įtrauktas vandenyno. Visa pakrantė tai nesibaigianti mini bariukų, banglenčių nuomotojų, laikinų tatuiruočių piešėjų, kasyčių pynėjų, apyrankių ar sarongų pardavėjų, ledų nešiotojų juosta. Įsitaisę jie po medžiais, pagal sieną skiriančią pajūrį nuo pagrindinių gatvių ir triukšmo. Ir ta siena man netgi labai patiko, atrodė kaip koks palikimas iš senų laikų. Pasidomėjus paaiškėjo, kad tie seni laikai 2011 metai ir atlieka ji tik apsauginę nuo smėlio audrų funkciją. Jokios istorijos! Bariukai taipogi įdomus reiškinys - prekeivis pasidėjęs kelias šaldymo dėžes viena ant kitos, ledukuose panardinęs kelių rūšių gėrimus (cola, alus, vanduo ir kt.), būtinai užsirašęs pavadinimą tarkim 'Džo bar', pasistatęs plastikinių kėdžių aplink, porą skėčių nuo saulės gaudosi klientūrą. O pelningiausia žinoma per saulėlydžius, vargiai rasi kur beprisėsti. Kompanijos susirenka išgerti alaus, groja gitara, atlikinėja saltus ant smėlio įtaukdami pro šalį tiesiog einančius.

Na ir dienos pabaiga tradiciškai - baseine. Per dieną baseine pabuvojame kaip minimum, tris, bet dažniausiai penkis kartus. Ir paskutiniai pasiplaukiojimai prieš pat miegą ypatingi - mėnulio ir žvaigždėto dangaus šviesoje. Paskutiniai pokalbiai su draugais, paskutinė porcija ledų su baseino vandeniu. Ir tada mes iškeliaujame migdyti savo vaikų. Dažniausiai viskas vykdavo sklandžiai ir greitai. Bet būdavo ir sunkesnių dienų, tada Oliverį į vežimą ir sukdavome ratus po dar nemiegantį miestą. Ar eidavome pirkti vaisių.

Apie turistus, kurie kaip išprotėję fotografuojasi su Oliveriu, apie kyšius korumpuotai policijai, apie klinikas, apie keliones po Balį, apie NBA maikių nesuprantamą reiškinį, apie chaotišką eismą ir 4g internetą kitame įraše. O gal ir dar apie ką nors ten bus. ;)

Labanakt!