Diena kai viskas sustyguota

Paskutinę savaitę pradėjome skubėti. Dideli, maži, greiti, ilgesni reikalai, viskas turėjo vykti pagal planą, kitaip būtume nespėję. Tiesa nespėjome vieno - atsisveikinti su visais su kuriais šitaip gera leisti dienas. Mes pasiilgsime. Ir galėtume išvardinti daug gražių žodžių dėl kurių verta tų žmonių pasiilgti ir patikinti, kad su jais būti labai gera. Bet nemeluosiu lygiai taip pat mes ilgimės nuotykių ir šitas ilgesys šiuo metu ima viršų.

Mes jau viena koja pakeliui į alternatyvią realybę. Mūsų namai, su keliomis vazoninėmis gėlėmis, virtuvėje išrūšiuotais ir į spinteles suslėptais indais, indaplove, lemputėmis vietoj liustrų, (kurių taip ir nespėjome įsigyti), lovatiese uždengta lova, kurį laiką priklausys ne mums. Rytoj čia įsikurs kiti. Automobilis saugiai peržiemos šiltame garaže. Keletas daiktų iškeliavo pas draugus, kiti sukrauti į dėžes ir sunešti į vieną kambarį iš trijų . Kiek visko daug reikia atsisakyti. Tikra daiktų karalystė. Ir tik dvi kuprinės 'būtiniausių', viena technikos, fotoaparatas, Oliverio vežimas. Štai taip mes pradėsime kelionę.

Svarstau ar pavyks šiąnakt užmigti. Nuotykių troškimas ima viršų, adrenalinas plūsta. Vis dar negalime patikėti, kad tai mes tie, kurie keliausime. Visada svajojome patirti tą jausmą, kai iš šalčio staiga atsirandi karštyje, kai gali dirbi keisčiausiose pasaulio vietose, kai gali negalvoti apie buitį. Arba tą buitį susikurti kitaip.