Diena, kai viskas prasideda.

Rytas, stebėtinai mažas jaudulys. Išplaunam puodelius ir laukiam. Atvažiuoja Romanas, iš pačios Tauragės, kad atsisveikintų ir nuvežtų į oro uostą. Pats sugalvojo! Malonu kai apie tave galvoja.

Vilniaus oro uostas puikiai pažįstamas. Priduodame bagažą, maniškis 12 kg, Martyno 17 kg. Oliveris miega, kaip visada oro uoste. Paskutinį kart apsikabinam ir einam pro security, iškeliu miegantį vaiką, pastatau ant kojų ir liepiu eiti. O jis ir eina, nepyksta, neverkia, klapsi akytėm ir laukia kol vėl galės sėsti į savo ratus. Šįkart nieko neatimė, o galėjo, nemažai prikroviau Oliveriui užkandžių – jogurtų tyrelių, pienuko ir pan. Dairomės į lėktuvus ir vis kartojam taip TU TU DIDELIS. Oliveris patenkintas! Kelionę pradeda su dviem per naktį prasikalusiais dantimis.

Ir dar vienas pavykęs planas – anksčiau nusileidęs lėktuvas iš Milano su Martyno seserimi, vyru ir pussere! Mes galvojom, kad jau nebepavyks susitikti, bet pavyko! Tiesa apsikabint neišėjo, bet bent jau pro stiklą susimojavom!

Ir tai dar ne viskas! Kartu su mumis skrido ir Lietuvos Ryto komanda, tad įsiamžinome su Antanu ir jo barzda!

Kelionės pradžia neįtikėtinai gera! Pakilom 15:05, kelios valandos lėktuve visai neprailgo, buvo skanus maistas, jaukūs pokalbiai apie tai, kas mūsų laukia ir štai mes jau Stambulo oro uoste. Vos dvi valandos iki kito lėktuvo, galvojome prabėgs greitai, bet čia staiga ėmė ir sustojo laikas. Vaikščiojome pirmyn atgal, važinėjome ekskalatoriais, kėlėmės aukštyn žemyn liftais. Ir laukėme.

Galiausiai 19:50 mes pakeliui į ten kur nėra žiemos. O toliau skridome ilgai. Labai ilgai, be sustojimų. Patys suprantat. Bet apie tai vėliau.