Diena, kai pradėjom bėgti nuo žiemos
Paskutinį kartą tas įmantrusis Turkish Airlines virtuvės šefas (taip, taip tikrų tikriausias su visa apranga ir kepure) prasuka su savo vežimėliu, stiuardesė liepia atidaryt visus langus ir mes jau pradedame leistis!
Iš viršaus tikėjausi pamatyti kažką įspūdingesnio, nes vaizdas labiau priminė gal net gi Vokietiją, o ne Tailandą. Bent jau tokia keista pirma asociacija man šovė į galvą po pusiau bemiegės nakties. Bankokas iš viršaus - įvairus, beribis ir bekraštis. Oliveris tuo tarpu saldžiai snaudžia (net knarkia šiek tiek) tai Justei, tai man ant kelių. Jį pažadint bando prancūzė fotografuodama viską iš eilės ir kuriai akivaizdžiai sekasi nekaip, nes objektyvas skleidžia keistus garsus, kaip ir man su Justės pirmuoju fotiku, kai ekrane užsidegdavo užrašas: "subject is too dark". Na ką padarysi būna ir taip. Reikia gi tų nuotraukų pro lėktuvo langą. Dar kelios minutės, keli lėktuvo apsisukimai ore ir prieš mus nusileidimo takas!
BUMT! Nors iš tikrųjų tai toks mažas mažas vos girdimas bumt ir mes pasiekiam Pietryčių Azijos žemę. Nusileidom itin švelniai, Oliveris nė nekrustelėjo. Atvykom! Mūsų artimiausi 5 mėnesiai bus praleisti čia. Su lėktuvu ilgai važiuojam iki išlaipinimo vietos ir bandom suprast koks gi čia tas oras už lango, ar užklups ta karščio banga išlipus ar ne. Vis dėl to išlipam per rankovę-angą, kur mikroklimatas daugiau mažiau toks pat kaip ir lėktuvo salone.
Oro uostas modernus ir be proto didelis, daug visko siūlančių lipšnučių draugų ir padėjėjų ir šiaip visokio plauko žmonių. Eilės visur, net vyrų tūlike, kaip per ilgąją sporto varžybų pertrauką ;D
Muitinė. Kilometrinės eilės. Oliveris mus išgelbėja nuo to nesibaigiančio laukimo, nes savo buvimu užverbuoja moterį, kuri mus stebuklingai perveda į kitą eilę, sudarytą tik iš kokių 5 žmonių "with babies". Man galvoje (turbūt vėl dėl tos pusiau bemiegės nakties) pasigirsta ši daina:
Su Oliverio magiškom galiom, mes privilegijuoti 
Pasiimam bagažą, iškeičiu šiek tiek valiutos ir einam, einam, einam. Einam. Vis dar einam. Kai eini su ta visa manta atstumas pailgėja. Be abejo, vienas kitam sakom, kad nesunku ir lengva, kad jei reikėtų dar ir tris kart tiek paneštumėm, o jei tikrai labai reikėtų dar ir dramblį ant pečių užsidėtumėm. Tokiom nuotaikom ir atėjom iki traukinio ir laukiam. Ir vėl Oliveris skleidžia aplink save ta mielą aurą, pasiūlydamas policininkui kukurūzų gabalėlį. Įlipam į traukinį ir neilgai trukus išvažiuojam į lauką ir vėl matom viską tik pro langą.
Pagaliau išlipam. Karščio banga! Tiesa, galvojau, kad ji bus dar karštesnė. Na bet tokiam šilumamėgiui sutvėrimui kaip aš, švelniai tariant neblogai. Išeinam į gatvę. Chaosas. Taksi, mašinos, tuktukai, šiknabirbiai ir kitos keisčiausios transporto priemonės visur! Ir be abejo kamščiai! Pirminis ir optimistinis planas buvo pasiekt viešbutį su autobusu, bet greit suprantam, kad su taksi bus greičiau ir paprasčiau.
Pusiau žmonės, pusiau zombiai pasiekiam savo viešbutį, kuris pasirodo esantis visai neblogas. Oliveris trūkęs visiškai dar nuo įsėdimo į taksi, tad mes parašom artimiesiems, išpublikuojam blogo įrašą ir krentam miegot šalia!
Viduje - nuovargis, džiaugsmas, nuotykių laukimas ir jaudulys. Didžiausia gyvenimo kelionė prasidėjo.
P.S. Noriu padėkot savo sesei Monikai už išlydėtuvių dovaną - apyrankes. Stengsimės jas dėvėt, kad geltona, žalia ir raudona būtų visuomet su mumis!
