Diena, kai patyrėm ekonominį šoką

Oro uostas. Iki skrydžio liko gal koks 30 minučių. Tiksi paskutinės minutės Tailande. Šį kart laikas eina nenuobodžiai, nes į oro uostą atvykom pačiu laiku. Po truputį tampam profesionalesniais keliautojais

Sėdžiu vienas, nes Justė buvo tikrąja to žodžio prasme nutempta Oliverio, kad nesuskaičiuojamąjį sykį pažiūrėt TIŪ TIŪ. Sėdžiu ir rašau žinutę artimiesiems ir naudoju paskutinius likusius mobiliojo interneto megabaitus. Tarytum nujausdamas, kad visi nemokami ir pigūs dalykai jau greit taps mokami ir brangūs.

Justė grįžta ir mes apsikeičiam. Vis dar slepiam telefoną nuo Oliverio ir mums, tiesa pasakius, puikiai sekasi. "Kokia gi jūsų sėkmės paslaptis?" - paklausite kaip iš kokios TOP SHOP reklamos. "O gi ši nuotrauka" - atsakysiu:

Dar prieš kelias savaites suradau ir parodžiau šią nuotrauką Oliveriui ir kažkaip sugebėjau įtikint, kad "ALIO, ALIO" pasiliko pas "PHUU PHUU" (pas drambliuką). Ir kol kas ši niekšinga apgavystė veikia.

Su Oliveriu nueiname prie lango, prie to pačio turbūt, nes ten koks milijonas jo rankos antspaudų. "Jeigu dar pabūtumėm kokią valandą čia, turbūt per tuos antspaudus jau nieko ir nebematytumėm." - pagalvoju. Akivaizdu, kad Oliverio aistra lėktuvams neišblėso nė truputį, o po vakarykščio pabuvimo paplūdimy tik sustiprėjo. Patobulėjo ir skaičiavimo įgūdžiai - lėktuvų dabar gali būti vienas, du arba jeigu labai daug, tai tada che-chi (šeši).

Ir beskaičiuodami lėktuvus pamiršome skaičiuoti laiką. Pasižiūriu į laikrodį - 12 minučių iki skrydžio. Tokiu jau gerokai spartesniu žingsniu teko pareiti, bet, be abejo, suspėjome. Tiesa, Justė sakė, kad jau kelis kartus buvo priėjusi eilę įlipimui į lėktuvą ir vėl ėjo į eilės galą. Bet jokio pykčio - ji mus pasitiko su šypsena. Už tai ir mylim Mamuką. Nors ir įlipome, ko gero, paskutiniai.

Taip ir prasidėjo mūsų kelionė į Singapūrą.

Skrydis gerokai užgulė ausis, tad nusileidus šioje supervalstybėje, pirmąjį pusvalandį kas antras mano sakinys kalbantis su Juste buvo "Ką sakei?". Ausys atkrito, tik kai praėjome gausybę įvairių patikros punktų. Matyt singapūriečiai nelabai pasitiki kitų valstybių oro uostais ir visus pertikrina dar sykį - saugumo niekada nebus per daug.

Beje, Singapūras - įvairių (kartais ir keistų) baudų valstybė. Tiesa pasakius, nežinau ar tikrai už viską taip ir baudžia, bet teko dar prieš skrydį internete skaityti, kad jeigu, tarkim, pagaus tave šiukšlinant, tuomet gausi atlikti viešuosius darbus ir valyti gatves su liemene, ant kurios bus gėdinantis užrašas "Aš esu šiukšlintojas". O jei ne perėjoje pareisi gatvę ir tave pagaus tai darant antrą kart, gali net sėsti į kalėjimą. Metro - griežtai draudžiam valgyti ar net atsigerti vandens. Ir baudos nemenkos.

Iš tiesų, jau per pirmąsias minutes praleistas Singapūre, pradedi jausti, kad tai visai kitokio kalibro valstybė nei Tailandas. Visur švara, tvarka ir sterilumas. Viskas modernu, prabangu ir visi kalba angliškai. Gatvėse neretai pamatysi blizgančius Ferrari, Lamborghini ar Maserati. Jaučiasi, kad ir valstybė ir jos piliečiai - labai turtingi. Internete skaičiau, kad Singapūras turi didžiausią milijonierių procentą pasaulyje - kas 6 namų ūkis yra milijonieriai (ir tai atmetus nekilnojomajo turto vertę). Žodžiu, tikrai be proto turtingi.

Žvelgiant iš mūsų perspektyvų, pirmosios dienos nuotaiką atspindėtų toks pasakymas: "Singapūras - tai ir miestas, ir valstybė. Tai ir džiaugsmas, tai ir skausmas."

Ir tas skausmas, be abejo, ekonominis. Jeigu čia būtumėme atvykę tiesiai iš Lietuvos, manau, kad ekonominio šoko nebūtų arba jis būtų labai nedidelis. Kainos lyginant su Tailandu čia dažniausiai skiriasi ne keliais procentais, bet keliais kartais. Kai užėjome į pirmąją jau mums pažįstamą 7eleven parduotuvę kainos tiesiog pribloškė, tad išėjome nusipirkę tik vandens buteliuką už berods 2.95 SGD (~2 EUR). Norom nenorom paskaičiuoji, kad Tailande būtų išėję 6 buteliukai ir aplanko tas toks ironiškai, šiek tiek juokingas "neteisybės" jausmas.

Su maisto kainom viskas būtų "dar dar", bet labiausiai nuvylė viešbutis ir jo kainos ir kokybės santykis. Tik atvykus paaiškėjo, kad kambarys, kurį užsakiau yra be langų, ir kad už kambarį su langu reikės papildomai mokėti. Gavome kokių (geriausiais skaičiavimais) 10 kvadratinių metrų kambarį:

Justė šį kambarį praminė degtukų dežute, aš - skarbonke ir iš tiesų - vienu metu dviese prasilenkti šiame kambaryje nelabai ir įmanoma (vienas turi atsigulti ant lovos, kitas praeiti). Jeigu už šį viešbutį būtų reikėję mokėti kelis kartus mažiau, tai tos širdies ir nebūtų skaudėję. Bet už šį viešbutį mokėjome brangiausiai šioje kelionėje - ~66 EUR/nakčiai - tai bent pusantro karto brangiau už tuos viešbučius Tailande prie jūros, su baseinu ir su pusryčiais. Vėliau dar bandėme ieškoti pigesnių alternatyvų, bet nelabai ką radome - susidarėme įspūdį, kad čia tiesiog tokia padėtis rinkoje.

Na be abejo, buvo ir pozityvių dalykų - viešbučio personalas buvo tikrai draugiškas ir padedantis. Ir Oliverį šnekinantis :) Bet visitek tas toks pirminis ekonominis šokas ir kartėlis trumpam išliko.

Ok, gana tų nuobodžių lyginimų ir skaičiavimų. Toliau lieka tik džiaugsmai. O džiaugtis tikrai yra kuo. Tereikia išeiti į miestą:

Neįsivaizduoju kaip po tokių vaizdų galima neįsimylėti Singapūro :)

P.S. Vėliau susiradome ir pigesnių parduotuvių ir tam tikra prasme pirmąją dieną mokėjome "naujoko" mokestį.