Diena, kai ~8 valandas žiūrėjome pro langą

Prasimerkiu, laikrodis rodo 6:42. Liko 3 minutės iki žadintuvo. Keliuosi, kad jį išjungti, nes Oliveris dar taip saldžiai saldžiai miega. Turbūt sapnuoja Moooomą (Močiutę), nes dabartinis mūsų rytinis pokalbis atrodo taip:

- Labas rytas, Oliveri! Ką sapnavai?
- Mooomą.
- Ir ką veikėt su Moooma?
- LEDĄ.
- Ir ką veikėt su Moooma ir ledu?
- AM!

Ir taip kiekvieną rytą.

Tad nenoriu trukdyt ledo valgymo ceremonijos ir žadintuvą išjungiu. Tegul pūstažandis dar pasnaudžia.

Šiandien laukia ilga ~8 valandų kelionė iki Koh Chang salos, kuri yra visai netoli Kambodžos sienos. Ačiū Dievui Justei, daiktai jau tvarkingai sukrauti ir supakuoti iš vakaro. Atmintis (kaip, beje, ir kitos smegenų funkcijos) dar giliai giliai miega, tad viskas vyksta automatiškai ir sunku net prisiminti kaip atsiduriame gatvėje ir stabdome taksi. Išplėstinis šiandieninės kelionės planas atrodo taip: Taksi -> BTS stotis (panašiai kaip metro, tik tiek, kad traukinys ne po žeme, o virš žemės) -> Ekkamai autobusų stotis -> 4-5h autobusu -> Taksi-būdelė iki uosto -> Keltas iki salos -> Taksi-būdelė iki viešbučio -> Viešbutis.

Taigi, stabdome taksi, bet niekas nestoja, tik gal iš kokio 5-6 karto pavyksta pasiekti tikslą. Vėl viskas automatiškai: suskleidžiam vėžimą, susikraunam daiktus į taksi ir įsėdam į jį. Paprašau Taksi vairuotojo įjungti taksometrą, bet jis tik išpučia akis: TRAFFIC JAM, TRAFFIC JAM! Atseit jam tas taksometras per kamštį netiksėtų. Ir prašo 200 THB (nors realiai kelionė turėtų kainuot apie ~70 THB). Bandau derėtis iki 100, 150, net iki 180, bet matau, kad čia tas pats kaip derėtis su siena. Svolačius - pagalvoju tyliai, bet kadangi mus jau spaudžia laikas sakau OK, OK, you son of a bitch (son of a bitch aišku vėl mintyse) ir pradedam kelionę.

Ir tada prasideda neišvengiamas tokių dienų dalykas - žiūrėjimas pro langą. Tiesa, į tą žiūrėjimą įsiterpia "nuostabusis" taksi vairuotojas, turbūt keistai juokaudamas (?), kad galėtų mus iki pat kelto pametėt už menkus 4000 THB. Man jau pradeda nelaikyt nervai ir mintyse pradedu naudot rusiškus keiksmažodžius jo atžvilgiu ir slaptai tikiuosi, kad daugiau su šituo VELNIU mūsų keliai niekada gyvenime nesusikirs.

Pagaliau atvažiuojame iki BTS stoties ir tada vėl įsijungia automatika, teleportuojamės į Ekammai autobusų stotį ir jau stovime prie bilietų kasos. Pasižiūriu, kad artimiausias autobusas 8:00, laikrodis taip pat rodo 8:00, greitai perkam bilietus ir tekinom link autobuso. Bėgam bėgam, mūsų autobuso nesimato, jau pradeda lįst mintys, kad jis išvažiavo. Bet pasirodo, kad mūsų autobusas iš tiesų yra mikriukas, ir jį užstojo kiti, didesnieji autobusai. VALIO! Suspėjom!

Stovim prie to mikriuko ir tada pasirodo kokių ~50 metų amžiaus pora iš Rusijos. Tikrai nieko neturiu prieš rusus, visose tautose visokių pasitaiko, bet šitie tai tie blogieji rusai turistai. Tie kurie yra labai nagli, kurių svajonė vairuot būtinai baltą X5 (ir paskui jį parkuot neįgaliųjų vietose), kurie į vestuves ateina su baltom lininėm kelnėm ir krokodilo odos batais. Tai tokie va. Į mikriuką be abejo jie įlipa pirmi, vyras tiesiog išsidrėbia ant visos (!) galinės sėdynės. Justė pasakojo, kad ir prie bilietų kasos jis norėjo užlįst prieš mus, bet nepavyko.

Pajudam iš vietos ir sekančias ~4 valandas vaizdas pro langą maždaug toks:

Oliveris užmiega. Justė užmiega. O Martynas niekšelis fotografuoja:

Viskas gal ir būtų taip idealu ir tobula, bet po ne pilnos valandos kelionės sustojam degalinėj ir visiem reikia išlipt. Justė piktai retoriškai klausia: "Kodėl? Dėl ko? UŽ KĄ?!". Už mus aišku piktesni tik rusai, kurie demonstratyviai nepatenkinti tuo išlipimu. Kodėl reikėjo išlipt nelabai ir aišku, bet turiu tokią versiją, kad mikriukas varomas dujomis ir visa tai dėl mūsų pačių saugumo.

Po dar geros valandos (kuro bakas turbūt ne iš didžiųjų?) scenarijus kartojasi tik jau kitoje degalinėje.

Pagaliau pasiekiam kitą tarpinį kelionės tašką - Taksi-būdelę. Tai panaši transporto priemonė kaip ir mūsų kelionėje Ajutajoje (tik didesnė), kai visi keleiviai sulipa į bagažinę-būdelę. Blogasis rusas, sužinojęs, kad vienoje būdelės pusėje turi tilpti 5 žmonės, garsiai iššauna (kalba netaisyta): "Meyjby fuor faijv taij pypal bat not forrr faijv JAVROPYJEN!".

Ir tada vėl ta automatika: keltas (pabandykit atspėt, kas pirmi į jį įlipo?), dar viena taksi-būdelė ir mes jau viešbutyje. Kelionės tikslas pasiektas!

Kelionėje, kaip ir darbe ar visam likusiam gyvenime, būna akimirkų, apie kurias nelabai yra ką papasakoti, kurias norėtum tiesiog praleisti ir atsidurti tikslo pasiekimo vietoje ar būsenoje. Čia kaip šioj dainoj: "Jei tik galėčiau susukčiaut, nusikelčiau tiesiai į pabaigą ir nuspręsčiau ar buvo verta". Bet mes ne Oliveriai, jokių magiškųjų galių neturim, tad turim visą kelią nueiti patys.

P.S. Buvo verta:

P.P.S. Turiu tokią slaptą nuojautą, kad KAI KURIE ŽMONĖS (ne, Romanai, tikrai ne tu) skaitantys šį įrašą naudojasi Spotify. Ten yra mūsų playlist'as "NoWinter.lt", tai galit jei norit jį užsiprenumeruot. AČIŪ!